Simonas Daukantas – viena svarbiausių XIX amžiaus Lietuvos asmenybių. Jis buvo istorikas, rašytojas, švietėjas ir žmogus, kuris labai tikėjo lietuvių kalbos bei tautos istorijos svarba. Daukantas gimė 1793 m. spalio 26 d. Kalvių kaime, Žemaitijoje, dabartiniame Skuodo rajone. Jis buvo iš valstiečių šeimos, tačiau nuo mažens siekė mokslo ir norėjo suprasti, kokia yra Lietuvos praeitis. Įdomu tai, kad abu jo tėvai buvo dalyvavę Tado Kosciuškos sukilime, todėl galima sakyti, kad meilė savo kraštui Simono Daukanto aplinkoje buvo svarbi nuo pat vaikystės. Pirmuosius mokslus Simonas Daukantas pradėjo Kretingos pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Žemaičių Kalvarijos mokykloje. Pasakojama, kad jo kelionė į Vilnių pėsčiomis tapo tarsi legenda, rodanti jo atkaklumą ir didžiulį norą mokytis. 1814 m. jis įstojo į Vilniaus gimnaziją, o vėliau mokslus tęsė Vilniaus universitete. Universitete S. Daukantas studijavo klasikinę filologiją, teisę ir istoriją. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo labai svarbus mokslo ir kultūros centras, kuriame dėstė žymūs profesoriai, o studentai domėjosi Lietuvos istorija, kalba ir tautos ateitimi. Studijuodamas Vilniaus universitete S. Daukantas pradėjo rašyti tai, kas vėliau tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo darbų. 1822 m. jis parašė veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Šis kūrinys laikomas pirmąja Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba. Tai buvo labai svarbu, nes tuo metu moksliniai ir istoriniai tekstai dažniausiai buvo rašomi ne lietuviškai. S. Daukantas norėjo parodyti, kad lietuvių kalba tinka ne tik kasdieniam bendravimui, bet ir rimtiems mokslo, istorijos bei kultūros darbams. Baigęs universitetą, Simonas Daukantas dirbo Rygoje, o vėliau Peterburge. Jo darbas buvo susijęs su valstybinėmis įstaigomis, tačiau jam tai buvo ir galimybė prieiti prie labai svarbių istorinių šaltinių. Peterburge buvo saugoma Lietuvos Metrika – vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų rinkinių. S. Daukantas norėjo šiuos šaltinius tyrinėti, kad galėtų kuo tiksliau rašyti apie Lietuvos praeitį. Tai rodo, kad jis nebuvo tik pasakotojas – jis siekė remtis dokumentais, archyvais ir moksliniais tyrimais. Daukantas parašė ir daugiau svarbių istorinių veikalų. Tarp jų minimi „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Ypač svarbus veikalas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, išspausdintas 1845 m. Peterburge. Tai buvo vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga. Šiame veikale jis rašė ne tik apie įvykius ar valdovus, bet ir apie senovės lietuvių gyvenimo būdą, papročius, charakterį, ryšį su gamta ir laisvės supratimą. Labai svarbi S. Daukanto veiklos dalis - tautosaka. Jis rinko ir publikavo lietuvių liaudies dainas, pasakas, patarles ir priežodžius. Kartu su talkininkais jis parengė tautosakos rinkinius, tarp jų „Pasakos masių“ ir „Dainės žemaičių“. Daukantas suprato, kad liaudies kūryba nėra tik paprasti pasakojimai ar dainos. Jose slypi tautos atmintis, žmonių pasaulėžiūra, vertybės ir gyvenimo patirtis. S. Daukantas rūpinosi ir švietimu. Jis rašė bei rengė vadovėlius, žodynus, mokomąsias knygas. Jis parengė lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį, lotynų kalbos skaitinius su lotynų–lietuvių kalbų žodynu, lietuvišką elementorių. Taip pat rašė lenkų–lietuvių ir lotynų–lietuvių kalbų žodynus. Tai rodo, kad jam buvo svarbu ne tik pačiam rašyti, bet ir padėti kitiems mokytis. Lietuvos švietimo muziejaus parodoje pabrėžiama, kad S. Daukanto palikime yra ir mums šiandien įprastų žodžių, tokių kaip „valstybė“, „vietovė“, „laikrodis“, „būdvardis“. S. Daukanto gyvenimas nebuvo lengvas. Ilgas ir įtemptas darbas, archyvų tyrinėjimas, nuovargis ir skurdas silpnino jo sveikatą. 1850 m. jis grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Varniuose pas vyskupą Motiejų Valančių, vėliau glaudėsi pas gimines ir bičiulius. Paskutinius gyvenimo metus Daukantas praleido Papilėje, globojamas klebono Ignoto Vaišvilos. Ten jis mirė 1864 m. gruodžio 6 d. ir buvo palaidotas Papilėje. Šiandien Papilėje veikia Simono Daukanto memorialinis muziejus. Jis įrengtas restauruotame pastate, kuriame, kaip teigiama, S. Daukantas glaudėsi paskutiniais gyvenimo metais. Muziejuje pristatomi pagrindiniai jo gyvenimo ir mokslinės veiklos etapai, jo reikšmė Lietuvos mokslui, literatūrai ir kultūrai. Apie S Daukantą mums primena ir jo portretas. 1850 m., kai Daukantas dar buvo gyvas, dailininkas Jonas Zenkevičius nutapė jo portretą. Tai vienintelis žinomas išlikęs Simono Daukanto portretas, kuriam jis pats pozavo. Vėliau šį portretą 1901 m. Ketūnų dvare, netoli Kuršėnų, surado Juozas Tumas-Vaižgantas.